emocinis brandingas solo konsultantams (aka 'kaip supercharginti savo praktiką su un-vanilla turiniu')

Mano #1 rašymo hack’as yra nesusijęs su rašymu

‘Man reikia daugiau žinių – viskas, ką rašau, atrodo kažkaip negyva.’
Taip galvoja daugybė žmonių (asmeninių brandų), kuriančių savo turinį.

💎 Reikia daugiau žinių apie marketingą ir reklamą.
💎 Daugiau žinių apie dizainą ir postų formatus.
💎 Daugiau žinių apie rašymo subtilybes: kaip užkabinti skaitytoją ir nepaleisti jo dėmesio, net kai puodelyje jau atšalo kava, o must-attend Zoom meetas prasidėjo prieš 11 minučių.

Pabūsiu party pooper’ė.
Here goes: dideli šansai, kad didesnis žinių bagažas jūsų neišgelbės.

Kaip neišgelbėjo ir manęs. 😆

2021-2022 metais sugalvojau sugalvojau pagludinti savo rašymo įgūdžius.
Baigėsi tuo, kad praleidau 2000 valandų skaitydama self-help knygas. 

Galit spėti, kokia tikimybė, jog mano gyvenimo jos nepakeitė. 🙃

Nuo noro geriau rašyti – iki 2000 val. self-help

2021 m. sugalvojau, kad noriu geriau rašyti.

Susirinkau solidžią amuniciją rašymo tools’ų. Įrankiai veikė, dalykai ‘važiavo’. Smagu. Bet kai norėjau didesnio progreso, man nepavyko – atrodė, kad atsimušu į sieną. Nepaisant visų surinktų įrankių ir rašymo triukų, stagnacijos blokai ir toliau trukdė man siekti tikslų.

Kažkuriuo metu atėjo suvokimas, kad mane sabotažuoja ne įgūdžių stygius, bet mental kliūtys ir emociniai barjerai. Nėriau giliau: pradėjau nagrinėti rašymo blokų priežastis, nerimą, perfekcionizmą, imposterio sindromą ir pan. Kitas sluoksnis – galit bandyti spėti – buvo vaikystės traumos, kurių iki tol negalvojau turinti.

Pamenu vieną žiemos naktį, kai gulėjau lovoj pusę dviejų nakties, varčiausi kaip kukulis ir mąsčiau: ‘Kaip aš pradėjau nuo tokių paprastų dalykų – kur sakinyje turi eiti veiksnys su tariniu – ir sugebėjau prisikasti iki ‘healing avoidant attachment wounds’? Kaaaaaip?’

Sniego gniūžtė, aišku, jau riedėjo nuo kalno – supratau, kad stabdyti reikalus bus sunku. Be to, ir nenorėjau. Tada nusprendžiau: ALL IN. 

<Čia gal kils natūralus noras paklausti, kodėl įprasta terapija nebuvo opcija. Turėjau savo keistų priežasčių. Prieš tai buvau išbandžiusi keletą greitų terapinių sprintų, bet niekas nesitęsdavo ilgiau.>

Psichologinėms self-help knygoms pašvenčiau pusę etato. Po 20 valandų per savaitę, 52 savaites per metus. Į trasą ėjo visi formatai: popierinės knygos, Kindle, audiobook’ai. Podcast’ų neklausydavau – man atrodė, kad info ten nestruktūruota ir nekoncentruota (čia gal dar reikėtų įterpti nepatogų faktą, net audiobook’ų su stipriai kondensuota info klausydavausi 2x greičiu).

Tai tęsėsi porą metų. Tada eksperimentą nutraukiau.

Daugybė self-help turinio buvo kokybiškas, bet:
💎 reikalavo daug laiko;
💎 atrodė, kad autoriai dažnai prieštarauja vieni kitiems – ypač tomis temomis, kur man labiausiai norėjosi greito atsakymo, tokio plain old-fashioned simplicity;
💎 aš nuolat, NUOLAT atidėliodavau praktines užduotis (‘78 journaling prompts’, kad geriau pasijustum – jūs turbūt juokaujat).

Ironiškiausia dalis? Atrodė, kad kuo gilyn į mišką, tuo tamsyn. Išleidus tiek laiko ir pinigų, mane vis dažniau pradėjo persekioti įkyri mintis: ‘Tu ne tik nepasistūmėjai į priekį, bet ir esi labiau pasiklydusi nei anksčiau.’

Rašymo blokai nėra vien mūsų galvoje

Mano eksperimentas baigėsi tada, kai info gausa pradėjo alergizuoti.

(Mes turbūt visi turim draugą, kuris vaikystėj prisirijo tiek braškių su pienu ir cukrum, kad būdamas trisdešimt penkerių vis dar negali į jas žiūrėti, nes fiziškai tampo. Jei neturit tokio draugo, pakeiskit vaikystę į paauglystę, o braškes į rum & coke). 🍓

Panašią reakciją man pradėjo kelti self-help.
Tada viską mečiau, taip ir neradusi atsakymų.

Pradėjau vaikščioti miško takeliais be audioknygų.

Vaikštinėdama po truputį pradėjau žaisti su dėmesio nukreipimu. Gan intuityviai, nesivadovaudama jokiom griežtom instrukcijom.

Keisdama fokusą – zoom in, zoom out – pradėjau jausti subtilesnius kūno signalus, kurių nejausdavau anksčiau. Vėliau paaiškėjo, jog tai, ką dariau, buvo panašu į ‘open focus’ praktiką (bet tuo metu to dar nežinojau).

Knygos, kurias buvau įpratusi skaityti, stipriai pushino ‘mindset’, ‘willpower’ ir ‘master your thoughts’ temas. Ilgokai užtruko, kol supratau, jog problemos negyvena vien mano galvoje.

Daugybė mano rašymo iššūkių – bent iš dalies – buvo kūniški.

Čia verta pridėti mini paaiškinimą, kad  iššūkiais gali tapti ir tai, kas aplinkiniams atrodytų smulkmenos

Nervų sistema turi atmintį. Pvz., jei vaikystėj iš jūsų šaipėsi dėl daromų klaidų ir vadino nevykėliais, net ir po 20 metų paprasto emailo atrašymas gali kelti stresą. Kūnas atsimena patirtą skausmą – ir jei atsiduriate panašioje ‘pavojingoje’ situacijoje, jis automatiškai mobilizuojasi gynybai: ’NEVER AGAIN.’

Įsitempiate. 

Ir norisi daryti viską, kad išvengtumėte diskomforto. Užsisuka nesibaigiančios kovos su savim.

💎 Tarsi planavom rašyti, bet niekaip neišeina pradėti.
Kas čia vyksta? Tikėtina, kad kūne įrėžtos giluminės trauminės programėlės sako ‘NE.’

💎 Atidėliojam kūrybą iki paskutinės minutės, net jei tai reiškia prastesnę kokybę.
Kas čia vyksta? Mūsų kūnas sako ‘NE.’

💎 Vidinis kritikas yra toks garsus, kad negirdime savo idėjų.
Kas čia vyksta? Mūsų kūnas sako ‘NE.’

💎 Nuolat save sabotažuojam: dingsta reikiama informacija, pamirštam deadline’us ir kitaip underperforminam.
Kas čia vyksta? Mūsų kūnas sako ‘NE.’

💎 Atsisėdę rašyti staiga prisimenam apie neišsiurbtus kilimus, neišplautus puodelius ir tai, kad turim paskambinti mamai.
Kas čia vyksta? Mūsų kūnas sako ‘NE.’

‘Koks, Milda, būtų pats primityviausias sprendimas?’

Žiūrint retrospektyviai, man nereikėjo tūkstančio skirtingų tools’ų. 
Galimai nereikia ir jums.

Jei reikėtų supaprastinti viską iki max, sakyčiau, kad esminis raktas yra ATSIPALAIDAVIMAS.

💎 mokytis atpalaiduoti savo mintis;
💎 atpalaiduoti savo istorijas;
💎 atpalaiduoti savo kūną,
💎 rinse & repeat.

Diskomforto akivaizdoje pastebėti, kas su mumis darosi.
And gently relax into it.

Tai buvo labiausiai pasiteisinęs rašymo hack’as iš visų.
(Gyvenimo hack’as – ko gero, irgi.) 😉

Po kurio laiko problemos, kurios atrodė impossible to fix, ima rodytis šiek tiek kitoje šviesoje.
Ir nebebūna taip beviltiškai baugu.

Kai pratiniesi ilgiau išbūti neįtemptoj ramybėj su savimi, kažkuriuo metu nutinka šis tas keisto.

Ten, kur aprimsta chaotiškas minčių šurmulys, pamažu ima atsirakinti tylus žinojimas: egzistuoja iki šiol nepažinta mūsų dalis, kurios visai nereikia gelbėti. Nereikia lopyti nei tvarstyti. Ji nėra – ir niekada nebuvo – broken.


AČIŪ, KAD SKAITĖT. PASPAUSKIT ŠIRDELĘ, JEI TOKIŲ ĮRAŠŲ NORĖTUMĖT MATYTI DAUGIAU.

8

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *